Lenkiška psichozė

Delfis mirga marga, televizija kiekvienoj laidoj ją mini. Kas ji? Ogi mūsų kaimynė ir bendruomenės maitintoja Lenkija.

Praeitais metais spalio mėnesį nuvykome į Suvalkus pailsėti. Kelionė buvo labai smagi. Nes mūsų šeima tiesiog bėgo iš Lietuvos lobizmo. Norėjom atsikvėpti, atitrūkti nuo darbų ir pabūti kartu su vaikučiais. Mergaitės klykė iš džiaugsmo. Sustojimai degalinėse, įvairūs užkandžiai, vaikų aikštelės, viskas smagu. Suvalkai ramus, kuklus ir dailiai sutvarkytas miestelis. O viešbutis, kuriame nakvojome – dailūs apartamentai. Loftas 1898. Mūsų kambarys buvo sulig dydžio vieno kambario butu, stilingas interjeras, erdvi vonia.  Vaikai nenorėjo net eiti iš kambario, lakstė po didžiulį plotą, gulinėjo ant didelių lovų. Rytais švediški pusryčiai, vakare vakarienė restorane tiesiog rojus. Ir tas rojus visai čia pat tik apie 40 km nuo Lietuvos pasienio. Viešbučio apačioje pirčių kompleksas, džakuzi. Vestibiulyje švieži vaisiai. Bandėm pasižvalgyti ir po vietines parduotuves, tikra tiesa: aikštelėse apstu automobilių su lietuviškais numeriais. Parduotuvėse prisipažinsiu nežinojom ką pirkti, o ir tik nesenai atitrūkę nuo lito sunku buvo susiorientuoti. Po to svarstėm ar iš ties viskas pigu, juk neperkame Lietuvoje pigiausių prekių, mes skaitom kiekvieną etiketę.  Tad tą kartą nieko ypatingo nenupirkom. Kas įdomiausia ne maisto prekių parduotuvės savaitgaliais čia dirbo iki 13 valandos, o sekmadieniais visai nedirbo. Ir kavinių čia beveik neradome, ne taip kaip pas mus kiekviename rajone po dešimt. Tačiau šiais metais užsikrėtėm lenkiška psichoze.  Kovo 11tąją, kai reikia pagerbti mūsų gimtinę, mes su draugais sėdom į automobilį ir nurūkom vėl į Suvalkus.  Nurūkom, nes norėjom, kad vaikai būtų sotūs, sutaupytus pinigėlius panaudotume kitoms būtinoms reikmėms. Taigi pirmas tikslas buvo skerdykla, lenkiškai „uboinia“, joje prisikrovėm šviežios mėsos, liežuvių, nugarinės, šoninės, pakrovėm dviem šeimoms apie 120 kg. Sumokėjom 40 proc. pigiau nei būtume sumokėję gimtinėj. Važiavom toliau Kauflandas. Manėm, kad durys atsiveria 8 valandą… Klydom, mūsų tautiečiai jau auto aikštelėse stoviniavo ir laukė ne dėl to, kad niekas neįleidžia. O dėl to, kad nebuvo vežimėlių produktams dėtis. Atrodė, kad vyksta masinis šiukšlių išvežimas. Pasijutau kaip prie Akropolio per Jamam akciją. Įėjus į vidų driekėsi nuo pat įėjimo eilė prie mėsos. Visi griebė kam kas papuola buvo graudu žiūrėti, tarsi per karą. Ilgai nelaukus mes su drauge įsiliejom į masę. Nepatikėsit kiek mes prisipirkom skanių, kokybiškų ir kai kurių net 50 proc. pigiau nei Lietuvoj maisto produktų. Ar verta? Tikrai verta. Ar važiuosiu dar? Taip važiuosiu ir kitiems rekomenduosiu. Nes gyventi reikia šiandien. Kol mūsų oligarchai pešasi dėl postų, žmonės važiuoja iš čia, kas apsipirkti, o kas ir užsidirbti. Visa sistema griūna, ir Lietuvai reikia plano: plano grąžinti lietuvį, plano priversti jį pirkti čia, plano kaip skatinti gimstamumą, plano kaip aprūpinti jaunas šeimas būstu ir plano kaip pažaboti tingėjimą dirbti ir alkoholizmo didėjimą. Esu patriotė myliu Lietuva išvykti nenorėčiau, bet atsarginį planą turiu ir aš!!!

Kodėl būtent dabar?

Kodėl būtent dabar turėtų atsitikti, tokiam jaunam ir laimingam žmogui? Ir dar studentui… Kai praeitą savaitė sugalvojo, savo bute, surengti trumpą pasisėdėjimą su artimiausiais draugais, nes nenumanė, kad visas šitas reikalas gali virsti net iki šito. Buto šeimininkas liepė rytoj dieną išsikraustyti, be jokių klausimų ar pasiaiškinimų. Ir deja, dabar, net neįsivaizduoja ko reikėtų griebtis. Vakar buvo penktadienis, todėl ramiai sau galvojo, kad būtų puiku surengti kuklų pasisėdėjimą su draugais.

Dar nespėjus grįžti į savo butą, jau vaikščiojo pilną žmonių, kurių net nepažinojo arba pirmą kartą matė. Pirmiausia viskas vyko ramiai, niekas niekam į akis nekrito. Tačiau vakarui įpusėjus, žmonės pradėjo darytis vis neramesni ir triukšmingesni. Kol galiausiai nebejautė ribų ir paleido muziką visu garsumu. Aišku, turėdamas tokius senus ir piktus kaimynus, studentas iš karto užsitraukė didžiausią nemalonę.

Studentas iš visų jėgų stengėsi nuraminti kitus, tačiau jam niekaip nesisekė. Muzikai pagrojus 30-čiai minučių į buto duris pasibeldė garsūs trenksmai. Jam pasidarė labai neramu, o pamatęs už durų stovinčius du pareigūnus, baimė dar labiau padidėjo. Pareigūnai pranešė, kad triukšmas turi būti sumažintas, kitaip teks griebtis nemalonių priemonių. Grįžęs į butą, studentas nusprendė greitai visus išvyti lauk, be jokių klausimų. Po valandos, butas jau buvo tapęs tuščias. Kitą dieną į duris nemaloniai pabeldė buto šeimininkas.

Šis nemaloniai pranešė, kad kaimynai labai nepatenkinti, todėl jis privalo išsikraustyti. Studentui nebelieka nieko daugiau, kaip ruoštis išsikraustymui. Baisiausia, kad studentui nėra kur apsistoti, tik pas tėvus. O tėvai gyvena net už 50-ties kilometrų. Nebeliko kitos išeities kaip kviestis perkraustymo paslaugas, kurios pagelbėja net pačiu sudėtingiausiu momentu. Kitos dienos ryte, perkraustymo paslaugų autobusiukas jau stovėjo kieme su visais daiktais.

Perkraustymo paslaugos kaina yra labai žema, tikrai ne tokia, kurios tikėjosi studentas, todėl, tai maloniai jį nustebino. Jau vakare studentas buvo tėvų namuose, o perkraustymo paslaugų darbuotojai buvo labai malonūs ir draugiški, padėjo išnešti visus reikiamus daiktus ir maloniai pabendravo. Perkraustymo paslaugos yra puiki išeitis, kai tenka skubiai persikraustyti, tuo studentas buvo tikras.

Pilnametystė

Pilnametystė, kiekvienam žmogui, nesvarbu, ar tai mergina ar vaikinas, yra labai svarbi. Kadangi, būtent tada, prasideda naujasis gyvenimo etapas. Savarankiškumo etapas, kai pats esi už save ir savo veiksmus atsakingas. Nuo tada, visus sprendimus priimi pats. Tai naujo kelio pradžia ir vaikystės pabaiga.

   Savo pilnametystę ruošiasi švęsti, tamsiaplauke ir rudakė mergina, Austėja. Austėja nuo pat mažens svajojo apie pilnametystę, nes buvo įsitikinusi, kad tada nereikės klausyti tėvų ir spręsti viską pačiai. Iš dalies ji teisi, tačiau tėvai, visada bus tie žmonės, kurie pagelbės visais klausimais ir padės įvairioje gyvenimo situacijoje. Savo 18-ąjį gimtadienio vakarėlį, ji planavo jau labai ilgą laiką. Ji nori, kad tai būtų pati didžiausia šventė. Austėja labai dėkinga savo tėvams, kad būtent jie pasiūlė suorganizuoti šią šventę ir dar tokią didelę. Tėvai taip pat pasiūlė vakarėlį surengti prabangioje kavinėje.

Tai buvo labai netikėta pačiai Austėjai, ji tikėjosi labai mažo ir kuklaus vakarėlio, tačiau tėvai prieštaravo, kad tai turi būti ypatinga.  Į vakarėlį atvyks daugybę žmonių. Pirmiausia, visi artimiausi šeimos nariai ir artimiausi Austėjos draugai, bei, be abejo, jos mylimas vaikinas. Iki jos gimtadienio vakarėlio teliko dvi dienos ir viskas jau labai kruopščiai apgalvota ir paruošta. Neliko nieko apie ką būtų pamiršusi. Todėl su nekantrumu lauke didžiosios dienos. Ir štai, kai jau buvo telikus parai iki vakarėlio, gulėdama ir svajodama, Austėja prisiminė, kad visiškai pamiršo apie gėlės. O juk buvo sugalvojus visą kavinę papuošti gyvomis gėlėmis. Ir kaip ji galėjo apie tai pamišti?

Jai buvo šokas ir baimė, kad nebežino ką daryti ir ko dabar reikėtų griebtis. Mama Austėjai pasiūlė, gėlės į namus, kadangi atvykimas yra labai pigus ir svarbiausia greitas, nereikės niekur važiuoti ir ieškoti tinkamų gėlių. Ilgai negalvodama, Austėja nusprendė, kad tai tinkamiausias variantas. Užsakiusi reikiamų gėlių kiekį, laukė kol bus atvežtos. Neįtikėtina, tačiau atvežimas truko vos kelias valandas. Pasisekė, kad įmonė turėjo reikiamų gėlių. Gėlės į namus puikus sprendimas gauti greitą gėlių atvežimą.

   Jeigu ir Jums, mieli klientai, reikėtų skubaus gėlių atvežimo į namus, nesivarginkite ir paskambinkite mums. Mes viskuo pasirūpiname laiku…

Tomas – google seo optimizavimas

tomas-seoTomas bijojo. Tomas labai bijojo, dėl šiandienos kalbos, kurią turės atlikti. Taip, jis jai ruošiasi labai ilgai, tačiau vis tiek, baimė esanti jo viduje, vis nesislepia, o tik didėja, o tai jį verčia nerimauti tik dar labiau. Iš savo viršininko sužinojęs, jog jam bus pavesta užduotis, įtikinti svarbius verslininkus, dėl SEO optimizavimo. Šioje srityje, Tomas savimi pasitiki labiausiai, tačiau tik ne šiandien. Tomas, puikiai supranta, jog šį galimybė suteikta jam yra labai didėlė, todėl nors ir kokia didelė baimė būtų, jis pasistengs iš visų jėgų. Atėjęs į aktų salė, Tomas pasiruošė ir pradėjo laukti atvykstančių svečių.

Kai jau viskas buvo paruošta, Tomas su labai daužančia širdimi, pradėjo šnekėti : ,, SEO optimizavimas – procesas, kuri privalo atlikti žmonės, kuriems svarbus savo tinklalapio ar svetainės populiarumas internete. Tai nėra tiesiog paprasta reklama tam, kad žmonės pasiryžtų optimizuoti savo tinklalapius, tai labai naudingas patarimas, kaip pagerinti vartotojų lankomumą savo nuosavoje svetainėje. Neoptimizuojant jūsų sukurto tinklalapio, tai neturės reikšmės, todėl, kad jo ,,Google‘‘ pozicijoje vartotojai taip paprastai neras. Tad, kodėl nepasinaudojus šią programa?

Optimizavimas ir dabar yra viena iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos apie bet kokius išteklius tinkle skatinimo sėkmę. SEO pagrindinė ir svarbiausia užduotis – teisėtas poveikis gerinant svetainės reitingo procesą. Tinkamas SEO nuo pasirinktų sąlygų rinkinys, kelia svetainės poziciją internete, todėl lankytojų svetainėje apsilanko dvigubai ar net trigubai. Pagal mūsų atlikta statistiką, 80% vartotojų nežiūri toliau, nei pirmame paieškos rezultatų puslapyje. Taigi, kuo aukštesnė jūsų svetainė paieškos rezultatuose, tuo labiau potencialūs klientai bus pritraukti.

Dabar nuolat internete mes galime rasti daugybę svetainių, kurių tema sutampa su jūsų, todėl konkurencija yra labai didelė ir ji toliau tikrai nemažės. Šiuo atveju tam sustabdyti, puikiausia išeitis yra SEO optimizavimas. Pasirinkite SEO optimizavimą ir būkite įsitikinę, kad tik šiuo pigiu ir labai naudingu atveju, galite apsaugoti ir pagerinti savo svetainės reitingą internete‘‘. Pabaigęs šią trumpą, bet išsamią kalbą, Tomas savimi labai didžiavosi, nes suprato, jog pasakė viską ką norėjo pasakyti. Dabar jam telieka laukti atsakymo iš viršininko ar jam pavyko įtikinti svečius, jog tik SEO optimizavimas yra geriausia išeitis, pagerinti svetainės populiarumą ir reitingą internete.

Likimas

Likimas

Tai įvyko 1987-ųjų metų gegužės mėnesį. Buvau ką tik pabaigęs vidurinę mokyklą. Aš, kaip ir daugelis mano metų vaikinų, turėjau jaunatviškų ambicijų ir gražiausiomis spalvomis piešiau ateitį. Norėjau sukurti šeimą, baigti universitetą ir įsidarbinti savo svajonių darbe. Tačiau gegužės 10 dieną pašto dėžutėje radau kvietimą, atlikti karinę prievolę  tuometinėje sovietų armijoje.

Nespėjus atsigauti po patirto šoko, kaip reikiant atsisveikinti su draugais ir artimaisiais, artimiausiu metu turėjau vykti į sostinę ir prisistatyti būrio vadui. Nuo arogantiškų ir bejausmių valdininkų priklausė mano likimas. Važiavau su viltimi ir tikėjau, kad gal man pasiseks ir atsidursiu netoli namų, šalia, kaimynystėje, pvz. Rygoje arba Taline. Kaip pro miglą girdėjau tariant mano vardą, pavardę, kelionės kryptį, maršrutą, galutinį tašką… Novosibirskas. Iš visų vietovių, kurios man galėjo papulti, aš gavau turbūt pačią atokiausią, šalčiausią. Mintyse bandžiau įsivaizduoti ir piešti gamtą, prognozuoti oro sąlygas. Deja, apie šį miestą aš nežinojau absoliučiai nieko. Pirmos dienos Novosibirske buvo labai įtemptos ir sunkios.

Reikėjo apsiprasti su vietove, susipažinti su jaunuoliais, kurie kartu su manimi atlikinėjo tarnybą. Gyvenimo sąlygos barakuose buvo gan prastos: minkšta, švari uniforma neatstojo maisto stygiaus. Porcijos buvo normuotos, daugeliui per mažos, nekaloringos. Trūko vitaminų: apie daržoves ir vaisius galėdavome tik svajoti. Dažniausiai dienos maisto racioną sudarė košė – pusryčiams, pietums-  vandenyje virta ir prėsku pienu balinta sriuba su nedideliu gabalu mėsos, vakarienei- ta pati košė. Dalinio vadai buvo griežti, netgi sakyčiau despotiški.

Per savaitę aš išmokau visus rusiškus keiksmažodžius bei žargonus. Nežinau kodėl, bet ką mes bedarydavome, viskas buvo blogai. Niekas jiems netiko ir nepatiko. Laikui bėgant mes supratome, kad tokioje nenormalioje aplinkoje norint išgyventi,  tiesiog reikia „stumti“ laiką: tausoti savo jėgas ir taupyti energiją. Po dviejų metų tarnybos mums pranešė, kad mus perveža į kitą vietovę, kurios pavadinimo mes nežinojome.

Artimiesiems pranešėme, kad dalyvausime užslaptintoje misijoje ir laikinai ryšių nepalaikysime. Patekę į naujas erdves, supratome: pakliuvome į Afganistano pinkles… Vieta, kurioje kiekvieną dieną žūsta daug jaunų gyvybių. Būnant šioje pragaro skylėje dažnai pagalvodavau, kad čia visko pradžia ir pabaiga. Ši stotelė gali būti paskutinė mano gyvenime. Afganistane viskas buvo kitaip, nei Novosibirske. Dabar mes nežaidėme, o dalyvavome tikrame ir beprasmiškame kare, kuriame krito jauni vyrai. Mačiau daug mirčių, mačiau baimę, mačiau kraują. Nebenoriu atsiminti ką patyriau šioje baisioje šalyje. Džiaugiuosi, kad gyvenimas man suteikė šansą: aš likau gyvas. Gyvas tik fiziškai. Dvasiškai aš palūžęs. Dažnai sapnuoju košmarus. Afganistano paliktas randas ilgai primins apie save. Dabar aš gyvenu laisvoje Lietuvoje, turiu savo Šilumos siurbliai OKON firmą. Sutikau mylimą moterį, sukūriau šeimą. Galiu pasidžiaugti, kad baisūs laikai- tik praeitis.

ELVYRA IR JOS NENUSISEKĘS GYVENIMAS (2)

purvinasDabar kai po tiek metų susitikom, ji sako, kad nevartoja nieko ir propaguoja žaliavalgystę. Dievagojasi, kad tai buvo jaunystės ir pinigų pertekliaus klaida. Man gaila buvo jos. Kartais pagalvodavau, kad aš galbūt buvau tas vienintelis ir tikras žmogus, kuris nuoširdžiai su ja bendravo, kuri galėjo tiesiai šviesiai jai viską pasakyti. Dabar ji pasikeitusi, jos mėlynos akys paskendusios liūdesy, o Labutino batai pasirodė jau šiek tiek padėvėti. Keista buvo į ją žiūrėti. Kartais jos lūpos tvinkčiojo, drebėjo keliai. O ji man ir sako:

„ Mes nesimatėme virš dešimt metų, ką aš tau visą šį laiką rašiau, buvo tik falshas. Negyvenau aš gerai. Po išsiskyrimo su Renaldu išdūmiau iš Lietuvos į Australiją, mano šviesus kūnas viliote viliojo tenai gyvenančius vyrus. Kiekvieną nauja pažintis, baigdavosi lovos reikalais. Ir po truputį aš nusigyvenau. Jaučiausi geidžiama, sekso ir kokaino vedama variau vyrus iš proto. Kol vieną dieną, nepradėjau gauti už tai pinigus. Kažkaip vieną vakarą iškvietė mane dalyvauti į mergvakarį, taip teisingai aš tenkindavau iškart ir ne vieną vyrą…

Tai va prie bernvakario grįžtant, atvežė mane į prabangią vilą, kaip supratau pasitiko mane bernvakario organizatorius, taip sutapo, kad tai buvo vaikinų iš Lietuvos šventė, kurie atvažiavo trumpų atostogų. Bet man buvo nesvarbu, užėjusi į virtuvę mano dėmesį atkreipė stiklas virtuvėje, jame esantis piešinys mane nubloškė atgal į vaikystę, kai šalia buvo mama ir tėtis. Bet darbas yra darbas, išsitraukusi miltelių suvartojau savo dozę, ir išėjau į terasą nuo kurios matėsi didelis baseinas. Vaikinai džiūgavo, mėgavosi Australijos dovanota šiluma.

Kaip supratau, aš šį kartą buvau dovana jaunikiui. Jis sėdėjo surištomis akimis ir jo veido visai nesimatė. Mano darbas buvo paimti jį už rankos ir nusivesti į miegamąjį. Jis ėjo nenorom, bet man pavyko. Uždarius duris aš paprašiau jo atsirišti akis. Aš apstulbau, prieš mane stovėjo Renaldas. Jis prastovėjo ilgai. Nieko nesakė, manęs nelietė. Aš tik paklausiau ar jis bus laimingas su būsima nuotaka. Jis atsakė, kad taip. Tuo tarpu jis man liepė išeiti lyg niekur nieko, ir vaidinti kad darbas atliktas, dar bandė paduoti 1000 euro kupiūrą, tačiau aš nepaėmiau. Išėjau…

Vaidinau, kad laiminga. Štai dar viena priežastis, dėl kurios grįžau į Lietuvą. Nes aš esu niekas… Ir mūsų tokių daug, todėl grįžau ir padėsiu merginoms, kad jos žinotų savo vertę, o tu drauge ar padėsi man?“

– linktelėjau ko nepadarysi dėl geriausios draugės…

ELVYRA IR JOS PURVINAS GYVENIMAS

purvinasKartais išgirstu, kad nieko nedarau. Iš žmonių, kurie be manęs kai be rankų. Arba tiesiog jiems trūksta išsilavinimo, ar kažkokių techninių įgūdžių. Mano akimis jie tinginiai ir labiausiai nepasitikintis savimi. Bet pliusas  yra, nes yra kas manimi tiki. Senai pažįstu merginą, apie kuria žinau viską. Ir niekam to nepasakoju, nes žinau kad kai kuriems asmenims gyvenant mūsų Lietuvoje tam tikros žinios yra netoleruotinos.

Tai va, ji šaunuolė, stengiasi kabinasi į gyvenimą iš paskutiniųjų, bet jos būdas yra sunkus, ji yra be galo išranki. O išranki yra vyrams. Nesenai po dešimties metų nesimatymo susitikau su ja vienoje kavinėje netoli parduotuvės Vardiniai rūbai „AKSOMAS“. Ją eilinį kartą paliko draugas, o draugai kurie ją supo pasirodo buvo su ja dėl pinigų. Elvyra, buvo simpatiška, nesakyčiau, kad pati gražiausia.

Ji nebuvo liekna, visos kūno formos apvalios, kurios viliote viliojo vyrus. Žinoma, dabar kai susitikom keturiasdešimties, jos veide gerokai padaugėjo raukšlių, bet matosi, kad ji neabejinga injekcinėms grožio procedūromis. Paklausiau ar turi vaikų? Ji atsakė, kad ne. Ir negalės turėti. Liūdna buvo žiūrėti į ją.

O apie vyrus ji kalbėjo paprastai: tai per garsiai raugėja, tai per prastą darbą dirbą, ar apskritai, negali susitaikyti su jo nosimi. Ir prisiminiau, kai buvo jauna nė kiek nepasikeitė. O ji buvo iš tų kurios nieko nemokėjo, ar bent nesistengė išmokti. Barakuda ji nebuvo, bet žinant jos profesiją, kai kurie apie ją taip pagalvodavo. Dvidešimt penkių metų ji išvažiavo į Australiją, pasisekė tuo metu gauti vizą. Bet dabar ją deportavo atgal, nes Australija pradėjo filtruoti savo atvykėlius, ir nesvarbu kiek tu tenai pragyvenai, o tuo labiau net vaikų nesusilaukei. Elvyra visada mokėjo uždirbti pingą, bet niekada nemokėjo pasiekti laimę. Ji net nesugebėdavo džiūgauti iš elementarių dalykų.

Buvo šalta naivi, ir baisiai neprotinga. Nes kartais kalbėdavo apie dalykus, kad visi nutildavo, nes ginčytis su ja buvo beprasmiška. Pamenu paskutinį kartą su ja kūrėme Lietuvoje laišką jos buvusiam vyrui. Ji net tokio dalyko negalėjo pasidaryti, ir gavosi kad laiškas rašytas nuo manęs visiškai svetimam vyrui. Bet kiek pamenu tas vyras, buvo vienintelis normalus ir tikras žmogus jos gyvenime. Visa kitą linksmybės, seksas ir kokaino kalnai. Taip ji vartojo, labai atsargiai bet vartojo. Jos vyro vardas buvo Renaldas. Ne kartą pamenu ją apsiuosčiusią vežė į ligoninę.

Gyvybės šaltinis

gyvybes-saltinisVienoje Pietų Amerikos valstybėje beveik ištisus metus ore tvyrojo karštis, tik sulaukę lietaus žmonės išbėgdavo į gatves šokdami lietaus šokį, sveikindami vieni kitus ir džiaugdamiesi taip lyg tai būtų pati didžiausia šventė jų gyvenime. Trūko vandens, gyvuliai ištisas savaites buvo negirdomi, žmonės neturėjo nei ko gerti, nei valgyti. Karštis suniokodavo viską – nuo menkų ryžių plantacijų iki nuskurdusių vynuogynų. Žmonės buvo priklausomi nuo gamtos jėgų.

Kiekvieną dieną buvo nekantriai laukiama lietaus, o ieškoti vandens užklupus sausrai, buvo tikra misija. Turtingieji gyventojai įsigydavo vandens iš stambiųjų miesto pirklių, kurie vandens cisternas atgabendavo iš šiaurinių šalių. Tačiau toks vanduo kainuodavo nemenką pinigų sumą, o didžioji šalies gyventojų dalis gyveno sunkiai sudurdami galą su galu. Taigi jiems tekdavo ieškoti vandens telkinių nuklydus toli nuo savo gyvenvietės. Dažnai reikėdavo klaidžioti ieškant vandens ištisas dienas. Tokioje vargingoje šeimoje užaugo ir Manuelis.

Kaskart jo tėvui išėjus ieškoti vandens, visa našta užguldavo berniuko pečius. Jis turėdavo pasirūpinti ne tik savo trimis seserimis, dviem broliais bei mama, bet ir gyvūliais: ožkomis ir karvėmis. Vieną karštą vasaros dieną Manuelis, išėjęs į miestą ieškoti vandens, prie turtingųjų miestiečių namo pastebėjo cisterną. Apsidairęs aplinkui ir blaškomas abejonių jis nepastebimai priartėjo prie cisternos. Jo nuostabai ji buvo pilnai pripildyta šalto vandens. Berniukas nusprendė grįžti vakare, kai gatvės bus visiškai tuščios ir jis galės niekieno nepastebėtas įsipilti šiek tiek vandens. Sutemus Manuelis jau stovėjo prie dieną pastebėtos cisternos. Bandydamas atsukti čiaupą berniukas užkliuvo už šalia atremto kastuvo, kuris krisdamas sukėlė varpų skambesio garsą, tačiau jis apakintas gaivaus vandens vaizdo nesugebėjo atsispirti ir toliau stengėsi atsukti stipriai užsuktą cisternos čiaupą.

Tuo metu iš namo išbėgęs šeimininkas pastebėjo vagį. Kai Manuelis pajutęs pavojų ruošėsi sprukti, šeimininkas vienu rankos mostu berniuką sučiupo. Manuelis buvo atvestas į erdvę svetainę, kurioje stovėjo, kaip jam atrodė, debesų minkštumo sofos aptrauktos žalsvais baldakimais. Name veikė oro kondicionieriai, o kambaryje ant stalo puikavosi didelis skaidrus grafinas pripildytas vandens. Buvo  neįprastai vėsu, jis niekad anksčiau nebuvo jautęs tokios gaivos. Jo nuostabai šeimininkas padavė  stiklinę vandens ir, kol jis godžiai gėrė, atnešė berniukui metalinį indą kupina skaidraus skysčio – tai buvo vanduo. Tačiau Manueliui buvo liepta grįžti rytoj, jis liko skolingas ir turėjo už tai atsilyginti darbu.

Sausas oras – bemiegės naktys

Sausas oras – bemiegės naktys

Alicija niekaip negali užmigti, jau trečia valanda ryto, tačiau jos akys plačiai išsiplėtusios, lyg būtų išgėrusi penkis puodelius kavos. Ne naujiena, jog Alicija kavos visiškai nemėgta, jau labai seniai. Nebežinodama ką daryti, ji tik vartėsi ir vartėsi nuo vieno šono ant kito. Ji yra įsitikinusi, kad rytoj darbe jausis neišsimiegojusi ir labai pavargusi, kaip niekad. Tačiau visgi pati Alicija net neįsivaizduoja, kodėl taip yra. Ir tas galvos skausmas, kuris varo ją iš proto, vis nenustoja pulsavęs. O čiaudėjimas ir kosėjimas, tapo jos kasdienybę. Alicija, tikrai pradėjo rūpintis dėl savo sveikatos.  Viena iš priežasčių, aiški yra ta, kad šiemet orai kaip niekad karšti ir sausi. Kartais atrodo, lyg gyventum pačioje Afrikoje. ,,Ir kaip žmonės ten sugeba gyventi?‘‘ sunerimusi galvojo ji. Nebereikia ilgai gulėti ir vargti ilgiau dėl bemieges nakties, nes šešta ryto reikia jau keltis į darbą. Atėjus šeštai valandai ryto, Alicija atsikėlė ir nusprendė pirmiausia, išgerti šiltos arbatos su tablete nuo galvos skausmo, tai tikrai turėtų ją nuraminti. O galvos skausmas ją žudo iš vidaus. ,,Kad tik neužmigti įmonėje‘‘ nusijuokė sau mintyse, reikia nepamiršti, kad laukia ypatingai svarbus susitikimas su įmonės valdytoju, o tai tikrai išvargins ją, ji tuo įsitikinusi.

Praėjus svarbiausiam susitikimui šiandien, Alicija nusprendė, jog būtų puiki galimybė palepinti save. Tad nuėjusi į artimiausią kavinę, atsisėdo prie lango. Alicija labai mėgsta mėgautis vaizdu pro langą, mėgsta žiūrėti, kai žmonės vis skuba ir skuba į skirtingas puses, tai labai ramina. Užsisakiusi karšto kapučino ir spurga su džemu Alicija mėgavosi aplinka, kol jos ramybę sudrumstė atėjęs vyriškis.

-Atsiprašau, labai nemalonu klausti, bet ar jus panele gyvenate antrame aukšte, dešimtame kambaryje?,- paklausė vyriškis.

Iš pirmo žvilgsnio malonus, senas vyriškis su kepure ant galvos. Atsakiusi, jog taip, aš, ten gyvenu., vyriškis paklausė, ar jos bute yra oro drėkintuvas? Kuris drėkina patalpos orą, kai patalpoje yra per daug sausa. Pasirodo, jog jos bemiegės naktys buvo dėl per sauso oro, ko pasėkoje ji nuolat labai blogai jautėsi, buvo neišsimiegojusi. Pasak vyriškio, kuris paaiškino oro drėkintuvo funkciją, darbo procesą, oro drėkintuvai šią problemą labai lengvai, greitai ir efektyviai pašalins. Alicijai viskas pasidarė daug aiškiau. Kitą dieną ji jau turėjo oro drėkintuvą savo namuose ir daugiau nebereikėjo rūpintis negalavimais. O ir bemiegių naktų Alicija nebesulaukė daugiau, todėl,  galėjo pilnai džiaugtis savo buto komfortišku oru.

MAMOS BŪKIME ATLAIDESNĖS

MAMOS BŪKIME ATLAIDESNĖS

Kad kas įlystų man į dūšią, praeitų mano kelią. Išgyventų mano pasiekimus ir puolimus, užaugintų mano vaikus nuo pirmų dienų, tada galėtų man badyti pirštais ir sakyti va tu klaidą padarei, o aš eidamas tavo taku ją ištaisiau, maniau tu vaikus išlepinai, bet matau, kad tavo vaikų temperamentas yra gyvastis, todėl nevark jų keisdama, jie tiesiog yra gyvybingi ir pasauliu besidžiaugiantys.  Deja pasaulio suvokimas, mažose žmonių smegenyse yra taip pat mažas. Visi dirba eina, gyvena, kiekvienas už save, ir kiekvienam atrodo, kad jis viską daro teisingai, kad jo vaikai gražiausi, protingiausi.

Anaiptol, visi verkiame vienodai, bet užsidėję grimasų kaukes atsiprašant vaidinam šikančius katinus. Atsiprašau už išsireiškimą, kalbininkai greičiausiai uždraustų publikuoti tokį straipsnį. Vakar trečią nakties bandžiau sutvarkyti savo princese, sutvarkyti, t.y, priversti neklaidžioti naktimis ir miegoti savo lovytėse. Prisipažįstu, nesu ideali mama, širdis plyšta dėl kai kurių mano veiksmų, bet ir aš ne geležinė. Jos ištisai pabunda, susirenka savo žaislus pagalves ir atkeliauja pas mus į lovą. Nors vyrui galvoje pastoviai sukasi žodis apdailos darbai, matyt dauguma moterų su tuo sutiks, kad kartais jiems darbas svarbiau už viską, bet jis iš tiesų man labai padeda. Išnešam atgal, 3 nakties giedu ant viso 5 aukštų namo „čiūčia lūlia“, nepadėjo. Vėl ateina, vėl nešu, tada vėl šaukia: „mamyte susitarkim“, net juokas pro ašaras ištryško, o aš jai ir sakau: „na jei susitarkim, tai nešk pinigų“, juokais. Ir žinot mano vaikas kažkur tarp žaislų pasikrapštė ir atnešė įsivaizduojamus pinigus.

Smegenis minutei sustojo, ir pagalvojau –  aš tai irgi kažkada miegojau su tėvais, bet manęs niekas dėl to nebaudė, o atvirkščiai mylėjo, glaudė ir bučiavo, o aš griebiuosi diržo, o po to graužiu save, ir vyrui aiškinu, kad man reikia pas psichologą. Žinoma diržas padeda, bet ar ateityje padės man bendrauti su savo dukrytę, juk taip galime pažaboti tyrą meilę, o išugdyti baisią neapykantą. Todėl šiandien, po bažnyčios prašiau savo mažylės atleidimo, kad ji atleistų ir mes liktumėme draugėmis. Juk vaikai maži bejėgiai padarėliai, negalintis save apginti, o ginti yra mūsų tėvų pareiga. Pažiūrėkit kokios šviesios ir skaidrios mūsų vaikų akys, be klastos, be melo, be pykčio. Mažos švelnios nosytės pasiruošusios pažinti pasaulį. Tad pažinkime pasaulį kartu, su meile, šiluma ir šypsenomis jų mažučiuose veideliuose.